Gerovės valstybė, mokesčiai ir pajamų didinimas, socialinė rūpyba ir pensijos, investicijos į kelius, švietimas bei sveikatos apsauga. Ant šių banginių laikosi iš esmės visos politikų rinkiminės kampanijos. Kadangi kitąmet Lietuvoje numatomi net treji rinkimai, šalies rinkėjui po truputį praveriamos ir trigubo dydžio pažadų parduotuvės durys. O už jų – nauji būdai, kaip visiškai legaliai „nusipirkti“ daugiau kaip milijoną rinkėjų už jų pačių pinigus.
Objektas – 6,6 mlrd. eurų vertės santaupos II pakopos pensijų fonduose, iš kurių apie 1,65 mlrd. eurų, kaip jau buvo siūlyta kai kuriuose projektuose, galbūt būtų galima leisti išsigryninti. Ši 25 proc. pensijų santaupų dalis yra išties didelė. Labai grubiai vertinant, ji atitinka vieno mėnesio valstybės biudžeto pajamas, iš kurių nacionaliniu mastu finansuojami būtiniausi mūsų visų poreikiai ir paslaugos.
Kadangi poreikių apimtys nemažėja, valstybė vis atidžiau vertina naujų mokesčių, tarp kurių ir nekilnojamojo turto mokestis, įvedimą. Tokioje situacijoje 1 milijoną viršijančių II pensijų pakopos dalyvių bei tuo pačiu rinkėjų „savęs finansavimas“ atrodo puiki išeitis. Ar taip ir įvyks – pažiūrėsime, bet prieš judinant šias santaupas vertėtų įvertinti, kokius padarinius gali lemti toks sprendimas.
Pinigai brangūs, kodėl nepaėmus nieko nekainuojančių?
Analizuodami savo šalies politikų rinkimų pažadus ekonomistai užsienyje laikosi pozicijos juos būtinai vertinti makroekonominiame kontekste. Šiuo metu kontekstas yra įkaitęs, o pinigus centriniai bankai brangina keldami palūkanas ne tiesiog šiaip, o stengdamiesi numaldyti įsišėlusią infliaciją, kuri smarkiai padidina išlaidas visų ir viskam: nuo maisto prekių iki – sąrašas begalinis.
Kodėl ekonomiką vėsinti turėtų tik turintieji būsto paskolas? O taip iš esmės ir atsitiktų, į rinką įmetus vieno mėnesio valstybės biudžeto pajamų apimtį. Kaip parodė Estijos situacija, gyventojai tokius staiga atsilaisvinusius savo pensijų pinigus paprasčiausiai suvartojo, tuo iš esmės dar labiau įkaitindami šalies ekonomiką ir, kaip be to, iš savęs atimdami didesnių pajamų senatvėje galimybę.
Ar panašus sprendimas Lietuvoje pasitarnautų gerovei valstybėje? Drįsčiau tuo abejoti.
Geriausias rinkėjas yra pažeidžiamas rinkėjas
Pensijos amžių pasiekę gyventojai per rinkimus tampa viena svarbiausių rinkėjų grupių ir tam yra ne viena priežastis. Pirma, tai yra skaitlinga grupė. „Sodros“ duomenimis, rugsėjo mėnesį senatvės pensiją šalyje gavo 617,7 tūkst. gyventojų ir palyginti su visais 2,87 mln. šalyje liepos mėnesį registruotais visų amžiaus grupių gyventojais, jie sudarė 21,5 proc. visuomenės dalį.
Antra – tai didelio finansinio jautrumo rinkėjai. Jų pajamos nėra didelės, jie iš esmės priklausomi nuo to, kokio dydžio pensijas išmoka valstybė, neretai neturi papildomų pajamų ir ypač rizikuoja patekti į skurdo zoną.
Tikriausiai nedaug kas pamena tuos laikus, kai įtampa dėl pensijų buvo didelė kiekvieną mėnesį, o žinutės apie pensijų išmokėjimą skelbiamos reguliariai, nes „Sodra“ nesurinkdavo biudžeto, lėšų nuolat trūko, o pensijų dydis buvo nustatomas priklausomai nuo politikos sezono laiko ir būtinybės „motyvuoti“ pensininkus.
Deja, pravalgę ateičiai taupomas lėšas rizikuojame grįžti arčiau situacijos, kurioje pensininkai su ribotomis pajamomis bus labiau pažeidžiami nei galėtų ir būtų mažiau atsparūs manipuliacijoms rinkimų laikotarpiu. Bet gal tokie rinkėjai ir yra tikslas ilgalaikėje perspektyvoje?
Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi?
Paradoksalu, bet pensijų fondus kaip rinkėjų prielankumo įrankį mūsų šalyje sugebėjo atrasti kardinaliai priešingų pažiūrų politikai. Tad 6,6 mlrd. eurų pasiekę dirbančiųjų santaupos senatvei tapo ir džiaugsmu dėl didėjančio jų finansinio pajėgumo, ir iššūkiu, nes šie pinigai yra masalas rinkimams.
Kairieji nori riboti privačią iniciatyvą, rūpestį pensininkais perkelti valstybei ir galiausiai nusikratyti šio neva turtingųjų ar neva tik elitui skirto lėšų senatvei taupymo būdo, kuriame dalyvauja 1,4 mln. eilinių Lietuvos dirbančiųjų.
Liberalūs politikai gali likti nuoširdžiai ištikimi sau ir akcentuoti piliečio teisę turėti galimybę savo nuožiūra disponuoti savo pinigais, net jei jų paskirtis yra tikslinė, o naudojimo startui yra numatytas atidėjimas iki sukaks pensijos amžius.
Kyla klausimas, ar po politiniais lozungais galiausiai nepasislėps tai, ką stengiamės pasiekti: kaupiant pensiją antros ir trečios pakopos pensijų fonduose, kartu su pirmąja („Sodra“) turėsime didesnes pajamas pensijoje, mažesnę skurdo riziką, apsidraudimą nuo pasekmių, kurias sukels tai, jog dirbančiųjų ir pensininkų santykis natūraliai keisis pastarųjų nenaudai.
Tadas Gudaitis
LIPFA vadovas