Kiekvienos vasaros pabaigoje ištinka mokyklos pasiruošimo karštinė, kai prekybos centrai prisipildo kanceliarinių priemonių, nusidriekia eilės prie uniformų, socialiniai tinklai mirga nuo informacijos, kaip pasiruošti mokyklai, kaip motyvuoti vaikus ir pan. Iš naujo diskutuojama apie tai, kad mokyklose trūksta mokytojų, o ten tebedirbantys grasina streiku.
Kam ta mokykla?
Į šį jau ne kartą vaikų užduotą klausimą Google paieška siūlo daug atsakymų, vienas iš jų – mokykla suteikia akademinių žinių, kurių reikia norint gauti išsilavinimą. Mokykloje įgyjami svarbūs emociniai ir socialiniai įgūdžiai, o naujos žinios mums leidžia labiau pasitikėti savimi, priimti sprendimus, dalintis vertingomis įžvalgomis su kitais. Nuolatinis mokymasis suteikia galimybę keisti ne tik šiandieną, bet ir rytojų.
Taigi abejonių, kam ta mokykla ir kodėl reikia mokytis, kaip ir turėtų nekilti. Problemų gali kilti, kai bandome tai paaiškinti vaikui, kuriam svarbiau žaisti nei vėl kažką rašyti, skaityti, skaičiuoti, dėlioti.
Visų pirma, svarbu įsisąmoninti, kad vaikas turi teisę ne tik mokytis, bet ir žaisti. Vadinasi, kaip ir visais kitais gyvenimo atvejais, taip ir šiuo, reikia atrasti ir išlaikyti pusiausvyrą tarp vaiko teisės mokytis ir teisės žaisti. Metodai, kaip ir vaiko poreikiai, gali būti skirtingi. Svarbiausia, kad mokymasis atitiktų vaiko galimybes ir poreikį įgyti žinių, socializuotis ir pasiruošti savarankiškam gyvenimui. Būtent tėvai ir yra tie asmenys, kurie turėtų būti arčiausiai vaiko, stebėti jį ir padėti atrasti savo kelią.
Verta atsiminti, kad tinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas yra tinkamas vaiko poreikių identifikavimas.
Apie teisę į mokslą ir pareigą mokytis
Kaip žinoma, vaiku laikomas asmuo iki 18 metų, kurio įstatyminiu atstovu yra tėvai arba globėjai. Nepaisant to, augant vaiko gebėjimams, atsakomybė pačiam priimti tam tikrus su jo gyvenimu susijusius sprendimus taip pat didėja. Vienas iš tokių yra mokymasis.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Tai yra ne tik vaiko teisė, bet ir pareiga. Vaikas iki 16 metų negali nutraukti mokymosi pagal privalomojo švietimo programas, privalo reguliariai lankyti mokyklą, be pateisinamos priežasties nepraleisti pamokų ir kitų privalomų ugdymo proceso užsiėmimų. Vis dėlto, kaip skelbia Valstybės duomenų agentūra, mokyklos nelankančių vaikų skaičius vis dar išlieka pakankamai didelis, t. y. 16–17 tūkst. vaikų iki 16 metų. To priežastys įvairios. Viena iš jų – nepakankamas tėvų įsitraukimas į vaiko ugdymą, pagalbos šeimai nepriėmimas, nebendradarbiavimas su pagalbą galinčiais suteikti asmenimis ir institucijomis.
Primintina, kad pagal Švietimo įstatymą, tėvai (globėjai) privalo vaiką, kuriam tais kalendoriniais metais iki balandžio 30 dienos yra suėję 5 metai, leisti mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo programą. Priešmokyklinis ugdymas gali būti teikiamas vėliau tėvų (globėjų) sprendimu, bet ne vėliau, negu vaikui tais kalendoriniais metais sueina 6 metai. Taip pat tėvai (globėjai) privalo vaiką, kuriam tais kalendoriniais metais sueina 7 metai, leisti mokytis pagal pradinio ugdymo programą. Jie privalo užtikrinti vaiko parengimą mokyklai, jo nuoseklų ir stropų mokymąsi, mokymosi užduočių atlikimą pagal priešmokyklinio, pradinio ir pagrindinio ugdymo programas iki 16 metų.
Tėvai, netinkamai vykdantys šias pareigas, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Vis dėlto, valstybė nesiekia bausti tėvų – pirmiausia ji siūlo pagalbą vaikui ir šeimai. Tad kilus sunkumų šeimoje, nežinant, kaip spręsti vaikui iškilusias problemas, tėvai neturėtų bijoti kreiptis tiek į švietimo specialistus, tiek į kitus kompetentingus asmenis ir ieškoti būdų, kaip tinkamai įgyvendinti savo pareigas ir užtikrinti vaiko teises.
Kaip minėta pirmiau, augant vaiko gebėjimams, didėja ir jo galimybės pačiam priimti sprendimus. Pavyzdžiui, vaikas nuo 14 metų turi teisę pasirinkti vieną iš privalomojo dorinio ugdymo dalykų: tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką. Taip pat tokio amžiaus sulaukęs vaikas, turėdamas tėvų (globėjų) sutikimą, pats sudaro mokymo sutartį, gali pasirinkti ir ugdymą šeimoje.
Tėvų ginčuose pasiklydę vaikai
Problema kartais kyla dėl vaikų mokymo sutarčių sudarymo, nutraukimo, pakeitimo, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų. Nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, abu tėvai turi teisę dalyvauti vaiko auklėjime ir ugdyme bendru sutarimu. Todėl idealiu atveju, net ir esant nustatytai vaiko gyvenamajai vietai su vienu iš tėvų, abu tėvai turėtų tartis dėl vaikui tinkamos ugdymo įstaigos parinkimo ir su ja sudaryti mokymo sutartį. Deja, dažnai situacija gali būti priešinga, kai tėvai nesutaria dėl konkrečios ugdymo įstaigos, jos vietos ir pan. Tokiu atveju kilusį ginčą reikėtų spręsti pasitelkiant tarpininkus, mediatorius. Jei ir mediacijos metu nepavyksta rasti sprendimo, t. y. vienas iš tėvų mano, kad jo parinkta ugdymo įstaiga geriausiai atitinka vaiko interesus, o vaiko vedimas į kito tėvo parinktą įstaigą pažeistų vaiko teisę į mokslą ir harmoningą vystymąsi ir pan., jis turi teisę kreiptis į teismą.
Vis dėlto, reikėtų nepamiršti, kad visus sprendimus dėl vaiko turėtume priimti ne taip, kaip suaugusiems atrodo geriau, o kartu su vaiku. Vaiko nuomonės išklausymas ir vaiko dalyvavimas priimant su jo gyvenimu susijusius sprendimus – tai vienas svarbiausių vaiko teisių apsaugos principų. Todėl tėvai, spręsdami su vaiku susijusius klausimus, turėtų bandyti tartis tarpusavyje, įgyvendinti ne savo svajones ir ne siekti pateisinti savo lūkesčius turėti „tobulą“ vaiką, o padėti vaikui susivokti greitai besikeičiančiame pasaulyje ir atrasti jame savo vietą. Tinkamas vaiko auklėjimas jį palaikant ir yra vienas geriausių, bet sunkiausiai įgyvendinamų tėvystės elementų.
Kas turi užtikrinti mokymuisi tinkamas sąlygas?
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Švietimo įstatyme nurodyta, kad mokymas valstybinėje ir savivaldybės mokykloje pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas ir profesinio mokymo programas, skirtas pirmajai kvalifikacijai įgyti, yra nemokamas. Tačiau nevalstybinėje mokykloje mokestį už ugdymą, mokymą nustato mokyklos savininkas (dalyvių susirinkimas). Mokestis mokamas sutarties pagrindu.
Girdime diskusijas apie tai, kad mūsų šalyje vis labiau jaučiamas vaikų suskirstymas į tuos, kurių tėvai gali apmokėti vaikų ugdymo išlaidas privačiose mokyklose, ir tuos, kurie lanko nemokamas ugdymo įstaigas. Gali skirtis ne tik ugdymo paslaugų kokybė, pvz., geresnės mokymo priemonės, mažesnės klasės ir pan., bet ir pasiekti rezultatai. Vis dėlto, jei vertintume baigiamųjų egzaminų rezultatus, jie rodo, kad nemažą dalį geriausių įvertinimų surenka vaikai ne iš didžiųjų miestų ir privačių ugdymo įstaigų, o besimokantys valstybinėse ar savivaldybių mokyklose. Vadinasi, mokymo rezultatai pirmiausiai priklauso nuo paties mokinio motyvacijos jų siekti.
Švietimo įstatyme nustatyta, kad individualiomis mokymosi priemonėmis (pratybų sąsiuviniais, rašymo priemonėmis, skaičiuotuvais ir kitomis) mokinį aprūpina tėvai (globėjai). Tad net ir tuo atveju, jei vaiko mokymas yra nemokamas, tėvai turėtų užtikrinti vaikui reikalingas individualias mokymo priemones.
Pažymėtina, kad mokiniams, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ugdymo programą ar pagal pradinio ugdymo programą pirmoje ar antroje klasėje, nemokami pietūs skiriami nevertinant šeimos gaunamų pajamų be atskiro tėvų (globėjų) prašymo. Kitais atvejais nemokamas vaikų maitinimas ir parama mokinio reikmėms įsigyti skiriama įvertinus šeimos pajamas.
Taip pat reikėtų pasirūpinti ir vaikų užimtumu po pamokų, nors Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas riboja be objektyvios būtinybės palikti tik jaunesnius nei 6 metų vaikus be vyresnių kaip 14 metų amžiaus asmenų priežiūros.
2023 m. valstybė truputį padidino finansavimą švietimui, tačiau, kaip matyti, mokytojai ir toliau lieka nepatenkinti per mažu darbo užmokesčiu ir per dideliu darbo krūviu. Verta sutikti, kad ne kiekvienas gali būti mokytoju, todėl pasirinkusiems šį kelią ir norintiems bei galintiems juo eiti, turėtų būti teisingai atlyginta. Tačiau „teisingai“ kiekvienas supranta skirtingai. Vis dėlto turėtume nepamiršti, kad tik išsilavinusi tauta gali vertinti savo laisvę ir ją puoselėti, todėl turėtume dar kartą permąstyti, ar tinkamai susidėliojame gerovės valstybės prioritetus ir paskirstome biudžeto lėšas.
Anželika Voinė
Marketingo ir komunikacijos vadovė
GLIMSTEDT
